Turkiška pirtis, kitaip dar vadinamos garine pirtimi, entuziastai, nesibaimindami suomiškų saunų ir rusiškų pirčių populiarumo, žingsnis po žingsnio įtvirtina šios pirties tradicijas ir Lietuvoje, pavergdami lankytojus švelniu garu ir šilta aplinka. Šiose pirtyse sukurtos ir iki šių dienų taikomos procedūros traukia žmones savo nauda, atpalaiduojamuoju poveikiu ir, žinoma, egzotika – visa tai galima patirti įvairiuose pirčių kompleksuose esančiose turkiškose, romėniškose, arabiškose pirtyse. Maloni atgaiva ne tik kūnui, bet ir sielai pritraukia vis daugiau norinčiųjų garinę pirtį įsirengti namuose.

Turkiška pirtis gerokai skiriasi nuo mums įprastos garinės. Jos pagrindas - tai apvalus kambarys, kuriame lankytojai šildosi ir atsipalaiduoja ant karštų marmuro gultų, padengtų drobulėmis. Šyla tik sienos, grindys ir gultai, padaryti iš marmuro. Norint palaikyti reikiamą temperatūrą ir drėgmę, sienos ir gultai šlakstomi vandeniu iš tam tikrų vonelių, vadinamų kurna. Yra ir ventiliacija, todėl turkiškoje pirtyje taip lengva kvėpuoti.

Apsilankymas turkiškoje pirtyje prasideda nuo persirengimo kambario, kuris atitinka mūsų priepirtį. Čia temperatūra pakyla iki 28-34 laipsnių, ir kūnas pamažu įšyla, bei pasirengia aukštesniai pirties temperatūrai.

Turkiškoje pirtyje įprasta panirti į negilius baseinus su švariu skirtingos temperatūros vandeniu, apsiplauti duše arba apsilieti vandeniu iš kaušo. Galva laistoma šaltesniu, kūnas - šiltesniu vandeniu. Atliekant visas procedūras prisilaikoma senųjų tradicijų.